1
Pagaliau Jobas atvėrė burną ir prakeikė savo dieną.
2
Jobas prabilo ir tarė:
3
“Tegul pražūna diena, kurią gimiau, ir naktis, kurią buvau pradėtas.
4
Tegul ta diena tampa tamsybe. Dieve, neprisimink jos ir neduok jai šviesos.
5
Te tamsa ir mirties šešėlis apgaubia ją, te debesis aptemdo ją ir juoduma tepadaro ją baisią.
6
Ta naktis tegul būna tamsi; tegul ji bus išbraukta iš metų ir mėnesių dienų skaičiaus.
7
Ta naktis tegul būna apleista ir tenesigirdi joje džiaugsmingo balso.
8
Tegul prakeikia tą dieną tie, kurie gali pažadinti leviataną.
9
Tegul aptemsta aušros žvaigždės ir nepasirodo laukiama šviesa, akys teneišvysta aušros spindulių.
10
Nes ji neužvėrė mano motinos įsčių ir nepaslėpė vargo nuo manęs.
11
Kodėl nemiriau gimdamas ir kodėl neatidaviau dvasios, išeidamas iš pilvo?
12
Kodėl mane laikė ant kelių ir maitino krūtimi?
13
Tada gulėčiau ramus ir tylus ir miegočiau, ir ilsėčiausi
14
kartu su žemės karaliais ir patarėjais, kurie atstatė sau apleistas vietas,
15
arba su kunigaikščiais, kurie turėjo aukso ir pripildė savo namus sidabro,
16
arba kaip paslėptas nelaiku gimęs kūdikis, neregėjęs šviesos.
17
Ten piktadariai nebesiaučia ir pavargusieji ilsisi.
18
Ten belaisviai ilsisi kartu ir nebegirdi prižiūrėtojo balso.
19
Didelis ir mažas yra ten, vergas ten yra laisvas nuo savo valdovo.
20
Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai?
21
Laukiantieji mirties jos nesulaukia; jie jos ieško labiau negu paslėptų turtų.
22
Jie džiaugiasi ir yra labai patenkinti, kai suranda sau kapą.
23
Kodėl duota šviesa žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas spaudžia iš visų pusių?
24
Mano dūsavimai kyla prieš valgant, o aimanos liejasi kaip tekantis vanduo.
25
Tai, ko labai bijojau, užgriuvo mane, ir tai, dėl ko nuogąstavau, ištiko mane.
26
Aš nebuvau saugus ir neturėjau poilsio, aš nenurimdavau, tačiau bėda atėjo”.
